|
Autorius Johannes Jørgensen
|
IV Pranciškaus Asyžiečio įsteigtoji brolija nuo pat pradžių buvo atgailautojų ir apaštalų ordinas, Pranciškus pats buvo šio ordino galva. Tai jis parašė ordino regulą ir prisiekė paklusnumą popiežiui, tai jam buvo suteiktas leidimas pamokslauti, o per jį įsigaliojo ir kitiems. Pirmieji šeši broliai, matyt, turėjo tokią pat teisę priimti naujus narius į ordiną, tačiau naujokai visvien būdavo vedami į Porciunkulę, kad ten iš paties Pranciškaus priimtų atgailos drabužį. Šį priėmimą broliai lygindavo su senųjų vienuolių ordinų „Conversio“ – taip paliekamas pasaulis, jo prašmatnumas ir grožybės. To ženklan turtas būdavo dovanojamas vargšams.
Nuo pat pradžių Pranciškus siekė, kad broliai kiek įmanoma daugiau būtų šalia jo. Todėl jau po pirmojo mokinių išsiuntimo į misijas jis nustatė dieną, kada visiems vėl rinktis Porciunkulėje. Vėliau visiems laikams buvo nustatytos dvi dienos, kuomet visi broliai renkasi Porciunkulėje – per Sekmines ir šv. Mykolo dieną (rugsėjo 29 d.).
Iš šių dviejų susitikimų, pagal senųjų vienuolynų tradiciją dar vadinamų kapitulomis, svarbiausia buvo Sekminių kapitula. „Tuomet susirinkdavo visi broliai ir kalbėdavosi, kaip kuo geriau laikytis regulos“. Su džiaugsmu pasidalinę skurdžiomis vaišėmis, jie klausydavosi Pranciškaus pamokslų. Jo Admonitiones arba „Paraginimai“, apie kuriuos čia toliau bus kalbama, matyt,bus kilę iš kapitulos susirinkimų. Paprastai būdavo svarstomas Kalno pamokslo tekstas arba tokie žodžiai kaip: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras,“ „Aš atėjau tarnauti, bet ne kad man tarnautų,“„tas, kuris neišsižada visko, negali būti mano mokinys.“ Tačiau dažniausiai Pranciškus kalbėjo savo mėgiama tema: apie didelę pagarbą altoriaus sakramentui ir iš jo kylančią pagarbą kunigams. Kartais jis net reikalaudavo, kad broliai bučiuotų žirgo, kuriuo joja kunigas, kanopas. „Visuomet išlaikykite savo širdyse ramybę, nes jūs einate nešti ramybės kitiems.“ Todėl jei kuriam nors mokiniui neduodavo ramybės gundymai, jis eidavo pas mokytoją, atsiverdavo jam ir niekas nenueidavo šalin nepaguostas.
Galų gale Pranciškus parinkdavo pamokslininkus ir siųsdavo juos į skirtingas misijų sritis arba provincijas – toks vėliau įsitvirtino pavadinimas. Rinkdamasis jis atsižvelgdavo vien tik į asmens tinkamumą ir į misijas siųsdavo tiek eilinius brolius, tiek ir kunigus. Meilės perpildyta širdimi Pranciškus visus palaimindavo, ir jie džiugūs traukdavo po du į pasaulį, „kaip svečiai ir kaip ateiviai“, be jokios atramos, išskyrus knygas, iš kurių jie melsdavosi valandų liturgiją.
Šių susirinkimų metu Pranciškus kalbėdavo taip užsidegęs, kad dažnai prabildavo eilėmis. Vienoje iš paraginimo kalbų, akivaizdžiai remdamasis Didžiojo ketvirtadienio himnu Ubi caritas et amor, Deus ibi est jis prabyla:
„Ten, kur meilė ir išmintis,
nėra nei baimės, nei tamsybės.
Ten, kur kantrybė it nuolankumas,
nėra nei nerimo, nei pykčio.
Ten, kur neturtas ir džiaugsmas,
nėra nei godumo, nei šykštumo.
Ten, kur poilsis ir atjauta,
nėra nei susirūpinimo, nei nerimo.
Ten, kur gailestingumas ir protingumas,
nėra nei nesaikingumo, nei širdies užkietinimo.“
Kaip pavyzdį visiems krikščionims Pranciškus su meile nurodo Švenčiausiąją Mergelę ir Dievo Motiną Mariją. Ir kaip tikras trubadūras vieną gražiausių savo giesmių jis sugieda pagerbdamas visas dorybes, „kuriomis Švenčiausioji Mergelė buvo pasipuošus ir kurios turėtų puošti kiekvieną šventą sielą“.
„Sveika, karaliene Išmintie! Tesergi tave Viešpats
ir tavo brolį – tyrą, šventą Paprastumą.
Šventoji Sužadėtine Neturtyste, tesaugo tave Dievas
ir tavo brolį, šventąjį Paklusnumą.
Visos šventos dorybės,
Tesaugo jus Dievas,
iš kurio jūs kylate ir sklindate…
Šventoji Išmintie, tu sugėdini šėtoną
Ir visas jo klastas.
Šventasis Paprastume, tu sugėdini šio pasaulio protingumą,
Ir kūno protingumą.
Šventoji Neturtyste, tu sunaikini
bet kokį godumą ir šykštumą,
Ir visus šio pasaulio rūpesčius,
Šventasis Nusižeminime, tu sugėdini bet kokią puikybę
Visus supasaulėjusius žmones
Ir visa, kas yra pasaulio.
Šventoji Meile, tu sunaikini visus velnio ir kūno gundymus,
Ir visas kūno baimes.
Šventasis Paklusnume, tu sugėdini visus kūno norus
Ir palaikai kūną paklusnų dvasiai,
Kad žmogus galėtų tarnauti visiems žmonėms žemėje
Ir ne tik žmonėms, bet ir visiems gyvūnams tiek prijaukintiems, tiek ir laukiniams…”
Baigęs šį visų dorybių išaukštinimą, primenantį Džioto „šventojo paklusnumo“, „šventosios skaistybės“, ir „šventojo neturto“, pašlovinimą freskose virš šv. Pranciškaus kapo Asyžiuje, poetas lenkiasi prie skaisčiausios Mergelės sosto:
„Sveika, šventoji Ponia,
švenčiausioji Karaliene,
Dievo Motina Marija,
Per amžius Mergele!
Dangiškasis Tėvas išsirinko tave
Ir pašventino tave savo švenčiausiuoju, mylimuoju Sūnumi
Ir Šventąją Dvasia Guodėja.
Tavyje buvo ir yra visa malonės pilnatvė ir visa, kas gera!
Sveika, Jo Karališkoji Pilie!
Sveika, Jo Sandoros padangte!
Sveika, Jo Būste!
Sveika, Jo Apdare!
Sveika, Jo Tarnaite!
Sveika, Jo Motina!
Ir sveikos jūs, visos šventosios dorybės,
išliejamos į tikinčiųjų širdis Šventosios Dvasios malone,
jūs buvusius netikėlius ištikimais Dievo tarnais padarot!”
Baigęs tokį Marijos, krikščioniškojo idealo, pašlovinimą Pranciškus galėjo sušukti:
„Kas gi mes, mažesnieji broliai, esame, jei ne Dievo giesmininkai ir pokštininkai, aukštyn traukiantys širdis ir pripildantys jas dvasinio džiaugsmo!“ Traukti žmones dievop, giedoti prie kiekvienų durų apie tai, kaip nuostabu ir džiaugsminga tarnauti Viešpačiui – Pranciškus pats buvo tai išbandęs Asyžiuje, o dabar šio trubadūrų meno jis mokė savo brolius. „Argi nežinai, mieliausias broli, – paklausė jis brolio Egidijaus, – kad šventoji atgaila, šventasis nusižeminimas, šventoji meilė, šventasis pamaldumas ir šventasis džiaugsmas daro sielą gerą ir laimingą?“ Pranciškaus Asyžiečio laikais daug kas to nežinojo, todėl Dievo pokštininkai, joculatores Dei, traukė į pasaulį visa to širdims giedoti.
Tokiu būdu kapitulos susirinkimai nuo pat pradžių buvo svarbus abipusiam augimui. Juk jokios kitos organizacijos ordinas neturėjo – bet ar buvo ką organizuoti? „Kelyje jie nesineša nei kapšo, nei krepšio, už diržo neturi nei duonos, nei pinigų, jų kojos neapautos,“ – rašo Žakas de Vitry. „Jie neturi nei vienuolynų, nei bažnyčių, nei laukų, nei vynuogynų, nei gyvulių, nei namų, nei nuosavybės, nieko, kur galėtų galvą priglausti. Jie nedėvi nei kailių, nei drobių, tik vilnonius abitus su gobtuvais, neturi nei apsiaustų, nei apykaklių, nei jokio kito viršutinio drabužio. Jei kas nors pasikviečia brolius pavalgyti, jie valgo ir geria, kas jiems būna padėta. O jei ko nors duoda iš gailestingumo, kitai dienai jie nieko nepasilieka... Ir ne vien žodžiais, bet ir šventu gyvenimu ir tobulu būdu patraukia jie daugelį iš visų luomų išsižadėti pasaulio, palikti namus, didžiulius turtus ir apsivilkti skurdų mažesniųjų brolių abitą ir virve susijuosti liemenį.“
Šitaip gyvenantiems žmonėms nereikia daug įstatymų ar įstatų. Juk vieversiams užtenka šaltinio vandens atsigerti, laukuose rasto maisto pavalgyti, kad jie ir vėl kiltų į dangų taip džiaugsmingai giedoti Dievo šlovės, kad visi sustoję aukštyn žvelgtų? „Dėl to brolis Pranciškus šiuos paukščius, dar vadinamus kuoduotaisiais vieversiais, mylėjo labiau nei kitus. Apie juos jis sakydavo: „Brolis vieversys turi gobtuvą, kaip ir mes, ir yra nusižeminęs paukštis, nes vaikšto pakelėmis ir randa sau grūdą... Jo plunksnų spalva tokia pati kaip žemės, tai pavyzdys mums visiems, kad nedėvėtume prabangių ir spalvingų drabužių, bet tik menkus ir paprastus... Tačiau pakilęs aukštyn, vieversys taip nuostabiai šlovina Dievą, kaip ir geri ordino broliai, gyvenantys dangui ir nuolat trokšta garbinti Dievą.“
Tačiau toks laimingas, nesaistomas vieversių gyvenimas negalėjo tęstis. Vis daugiau žmonių dėdavosi prie brolių. Ateidavo ne tik jaunų vyrų, bet ir moterų, ištekėjusių ir netekėjusių, ateidavo ir vedusių vyrų. Netekėjusioms merginoms buvo galima padėti, joms patardavo eiti į vienuolyną, vienas iš brolių jas laikinai prižiūrėdavo ir padrąsindavo. Bet ateidavo ir vedusių pagyvenusių vyrų, kurie sakydavo: „Turime žmonas, negalime nuo jų atsiskirti. Pamokykit, kaip mums gyventi?“ Reikėjo ir jais pasirūpinti, tačiau kaip?
Pranciškaus pradėtas judėjimas akivaizdžiai ėmė lipti jam ant galvos. Jam nepatiko, kad broliams tenka prižiūrėti vienuoles – „aš nuogąstauju, – bus jis kartą pasakęs, – kad velnias parūpins dabar seserų mums ant sprando, vietoj žmonų, kurių mes dėl Dievo atsisakėme“. O Kanaroje jam pačiam teko tramdyti klausytojų įkarštį – visi norėjo juo sekti – vyrai ir moterys, vedę ir viengungiai, visi miesto gyventojai. „Nepraraskite nuovokos, – ragino juos Pranciškus, – aš pagalvosiu, ką jums patarti dėl jūsų išganymo.“
Judėjimo augimas atnešė didelių sunkumų. Viena vertus, Pranciškus galėjo džiaugtis tokia gausia pjūtimi, tačiau, kita vertus, jis neturėjo klojimo, jai susikrauti. Jo tinklas, kaip ir apaštalų, buvo beplyštąs nuo žuvų pertekliaus.
Kažkada jis „keliais paprastais žodžiais“ parašė regulą klajojantiems Evangelijos skelbėjams ir pokštininkams, tačiau ji netiko vienuolėms, o juo labiau vedusiems žmonėms. Pulkelį vieversių Pranciškus noriai ėmėsi valdyti ir vesti – juk laukiniai paukščiai visuomet jam paklusdavo! Bet žmonėms, einantiems pareigas visuomenėje, vienuolynan pašauktoms mergelėms – tiems romiems, naudingiems kūriniams ir mistiniams karveliams, burkuojantiems Taboro ir Karmelio kalnų plyšiuose. Kaipgi jam, simplex et idiota, „paprastam ir bemoksliui“, duoti jų gyvenimui taisyklių ir įstatymų.
Nejučiom Pranciškus ėmė žvalgytis pagalbos rankos. Ji pasirodė esanti arčiau nei jis manė – baltą, išpuoselėtą ir tvirtą ranką, papuoštą violetiniu vyskupo žiedu, Pranciškui ištiesė Inocento III sūnėnas, Ostijos ir Veletrio vyskupas, kardinolas Hugolinas.
V
Hugas, arba Hugolinas, Ananjo grafas, kai Pranciškus su juo susipažino, buvo beveik septyniasdešimties, įspūdingos ir malonios išvaizdos vyras. Įgijęs geriausią tų laikų išsilavinimą, studijavęs Bolonijoje ir Paryžiuje, jis dar buvo pilnas tikro dievobaimingumo. Labiausiai jam rūpėjo du dalykai – Bažnyčios laisvė ir vienuolystės pažanga. 1199 m. jis, rizikuodamas savo gyvybe, gynė Bažnyčios reikalus prieš uzurpatorių Markvaldą. Jau tuomet jis palaikė artimus ryšius su kamalduliais, kliuniečiais, Santa Floros kongregacija (šiai jis įsteigė du naujus vienuolynus), kaip ir vėliau su pranciškonais ir domininkonais. Gimtajame Ananjo mieste jis įsteigė namus vargšams kartu su bažnyčia, kuriuos 1216 m. spalį perdavė ligonių broliams iš Toskanos Altopašo. 1198 metais jis tapo popiežiškuoju kapelionu ir kardinolu diakonu su tituline Šv. Eustachijaus bažnyčia. 1206 metų gegužę jis buvo paskirtas Ostijos ir Veletrio vyskupu (po popiežiaus tai buvo aukščiausia bažnytinė pareigybė). Todėl žmogus, net ir neturintis pranašystės dovanos, galėjo įžvelgti jame būsimajį popiežių. Sakoma, kad Pranciškus tai ir numatė. Ir tapęs Grigaliumi IX, Hugolinas išliko ištikimas vienuolinių ordinų bičiulis ir geradaris; beje, savo lėšomis įsteigęs pranciškonų vienuolyną Viterbe ir klarisių vienuolyną Romoje (Šv. Kozmo). Daugelis Lombardijos ir Toskanos vienuolynų taip pat buvo jam dėkingi už atsiradimą. Šiam žmogui buvo skirta, kaip rašoma jo biografijoje, „atradus mažesniųjų brolių ordiną pasimetusį ir beformį, suteikti jam formą“.
Kaip jau anksčiau minėta, pirmoji Pranciškaus ir Hugolino pažintis įvyko 1216 m. vasarą, kai popiežiaus dvaras buvo apsistojęs Perudžoje. Tačiau artimesnių ryšių tąsyk nebuvo užmegzta.
Kitų metų gegužės 14 dieną Pranciškus surengė įprastinį Sekminių susitikimą Porciunkulėje. Čia jis atvyko kankinamas blogų nuojautų. Pakeliui į susitikimo vietą jis atvėrė širdį vienam draugui: „Kai ateisiu į kapitulą, – kalbėjo jis, – broliai kaip įprasta paprašys manęs pamokslauti, aš taip ir padarysiu. Tuomet broliai, man baigus kalbėti, ims šaukti: „Daugiau nebenorime, kad tu mums viešpatautum, nes tu nesi toks iškalbus kaip derėtų, tu per menkas ir per prastas, mums gėda, kad turime tokį paprastą ir niekuo neypatingą vadovą, todėl nuo šiol nesivadinsi mūsų galva!“ Ir tada jie išmes mane didžiai sugėdinę.“
Prisibijodamas daugelio protingų ir mokytų brolių, tais laikais įsiliejusių į ordiną, Pranciškus ėmė pamokslauti savo įprastu būdu. Ir įvyko nuostabus dalykas – niekas nešaukė prieš jį. Atvirkščiai, visi broliai atrodė gerai pamokyti ir patenkinti! Tuomet Pranciškus, sukaupęs drąsą, pristato jiems savo didįjį planą – kad dabar, kai brolių tiek padaugėjo, jiems reikėtų traukti į misijas. Ne tik į Italiją, bet ir į šalis, esančias už kalnų – Vokietiją, Vengriją, Prancūziją ir Ispaniją, net ir į pačią Šventąją žemę. Pasiūlymas entuziastingai priimamas ir čia pat į misijų sritis, provincijas, padalinama ne tik Italija, bet ir likęs pasaulis. Šventoji Žemė tampa atskira provincija, jai vadovauti skiriamas žmogus, kuriuo Pranciškus ypatingai pasitiki – brolis Elijas Bombaronė. O jis pats ketina vykti į Prancūziją, „nes čia labiau nei kitose katalikiškose šalyje yra gerbiamas Kristaus Kūnas“. Atsisveikindamas Praniškus pasako vieną iš jau įprastų paraginimo kalbų, kurioje jis ragina brolius keliauti didžioje tyloje ir pasinėrus į vidinę maldą, „tarsi būtumėte vienuolyne arba celėje. Nes kur bestovėtume ar beeitume, visuomet su savimi turime celę. Brolis Kūnas yra mūsų celė, o siela jame, kaip atsiskyrėlis, mąsto apie Dievą ir meldžiasi jam“.
„Žiedeliuose“ ši Pranciškaus Asyžiečio kelionė yra gausiai papildyta. Aišku yra tai, kad 1217 m. gegužės pabaigoje Pranciškus atvyko į Florenciją ir čia aplankė kardinolą Hugoliną.
Tomas Celanietis be abejonės yra teisus, teigdamas, kad Pranciškaus ir Hugolino pažintis tąkart dar nebuvo itin artima. Abiems jiems teko girdėti pagyrimų vienam apie kitą, o dabar jie buvo nieko prieš artimiau pabendrauti. Hugoliną Honorijus III buvo siuntęs į Toskaną su dviguba užduotimi – sudaryti taiką tarp dviejų amžinai kariaujančių respublikų ir pamokslauti apie kryžiaus žygį. Vos tik Pranciškus, atvykęs į Florenciją, sužinojo, kad kardinolas čia, apsilankė pas jį, tiesiog laikydamasis principo visuomet mieliau apsistoti pas dvasininkus nei pas pasauliečius. Kardinolas be galo nuoširdžiai jį pasitiko, užsimezgė pokalbis, per kurį Pranciškus palengvino širdį, išsakydamas kardinolui jį slėgusius sunkumus, taip kaip ir senais laikais darydavo, kalbėdamas su Asyžiaus vyskupu. Galų gale Pranciškus puolė garbingajam prelatui po kojų prašydamas prisiimti jo ir jo brolių reikalus. Hugolinas su džiaugsmu tai pažadėjo, ir nuo šiol Pranciškus žvelgė į jį kaip į savo dvasios tėvą su sūnišku pagarbumu ir paklusnumu.
Pirmoji šio santykio pasekmė buvo kelionės į Prancūziją atšaukimas. „Broli Pranciškau, – tarė Hugolinas, – nenoriu, kad keliautum per Alpes. Romos kurijoje netrūksta tau nepalankių prelatų, bet aš ir kiti kardinolai, kurie linkime tau gera, geriau galėsime padėti tau ir apginti tave, jei per toli neiškeliausi. Tuščiai guodėsi Pranciškus, negalįs siųsti brolių į tolimas pavojingas šalis, o pats gelbėti savo kailį namuose. Kardinolas laikėsi savo, ir Pranciškui teko vietoj savęs išsiųsti į Prancūziją „eilių karalių“ brolį Pacifiką kartu su daugeliu kitų brolių.
Visų pirma Hugolino dėmesį patraukė ir jo kaip organizatoriaus dvasią sužadino mažesniųjų brolių pamokslų atgarsis moterų pasaulyje. Klarai ir jos seserims Pranciškus pats išrūpino Šv. Damijono vienuolyną ir pažadėjo joms tiek dvasinę, tiek kūnišką globą, kol bus gyvas. Tačiau šis pažadas negalėjo apimti ir galioti visiems, atėjusiems prašyti brolių vadovavimo išganymo kelyje!
Toji forma vivendi, arba gyvenimo regula, kurią Pranciškus davė Klarai ir jos seserims, nurodė joms tiesiog „gyventi pagal Evangeliją“, t.y. neturte, meldžiantis ir dirbant. Išdalijusios savo turtą vargšams, Šv. Damijono seserys daugiau nieko negalėjo imti nuosavybėn, nei pačios, nei per tarpininkus. Išimtis taikyta tik pačiam vienuolynui ir tokio dydžio sklypui, koks reikalingas atskirtumui užtikrinti. Tačiau šioje žemėje galėjo būti tik sodas seserų reikmėms. Šią neturto privilegiją, matyt Pranciškui tarpininkaujant, 1215 metais patvirtino Inocentas III.
Tik tiek teapėmė Klaros ir jos seserų regula; verta paminėti, kad ši regula galiojo tik Šv. Damijono vienuolynui, dėl tos priežasties, kad Pranciškus nebuvo numatęs galimybės atsirasti kitiems tokio pat pobūdžio vienuolynams. Dabar, prakalbus apie išeities ieškojimą daugybei merginų, iš įvairių miestų, trokštančių atsidėti vienuoliškam gyvenimui, Hugolinas galėjo laisvai veikti.
1217-1219 m. jis rūpinasi ordino, vėliau pavadinto klarisėmis įsteigimu, tačiau to meto dokumentuose vadinamo įvairiais kitais pavadinimais. Didžiausios svarbos, siekiant suprasti klarisių ordino raidą, turi 1218 m. rugpjūčio 27 dienos Honorijaus III laiškas Hugolinui. Tai atsakymas į kardinolo raštą, kuriame jis pranešė popiežiui, kad kai kurios mergelės ir kitos moterys trokšta palikti pasaulio tuštybę ir prabangą ir įsikurti būstuose, kuriuose jos galėtų gyventi neturėdamos jokios kitos nuosavybės, išskyrus pačius būstus su koplyčia ar bažnyčia. Šiam tikslui Hugolinui buvo pasiūlyti keli žemės sklypai, todėl dabar jis prašo įgaliojimo priimti šiuos sklypus Romos Bažnyčios vardu tokiu būdu, kad juose pastatyti vienuolynai nepriklausytų vietos vyskupo valdžiai, bet tiesiog Romai. Savo atsakyme Honorijus suteikia jam tokį leidimą: jokia, nei dvasinė, nei pasaulietinė valdžia negalės kištis į šių vienuolynų gyvenimą. Ši išimtis galios tol, kol minėtos seserys laikysis neturto įžado.
Dar iki šio laiško Hugolinas spėjo gauti Perudžos arkivyskupo sutikimą, pasirašytą 1218 m. liepos 31 d., steigti tokio pobūdžio vienuolyna Montelučėje, netoliese Perudžos. Už savo jurisdikcijos atsisakymą jis paprašė tik vieno mokesčio – pūdo vaško kasmet, rugpjūčio 15 dieną. Maždaug tuo pat metu Hugolinas prisidėjo prie dar trijų panašių moterų vienuolynų įsteigimo – vieno Sienoje už Kamolijos vartų, vieno Lukoje (Gatajolos Švč. M. Marija) ir pagaliau Montičelyje, netoliFlorencijos.
Kaip laikinas vienintelis kertinis akmuo pašvęstam gyvenimui šiuose vienuolynuose buvo duotas jokios nuosavybės neturėjimas. Tačiau šias moteris iš pasaulio į vienuolyną patraukė pranciškonų pamokslavimas ir pranciškoniškas gyvenimas.
Siekiančiam parengti galutinę ordino regulą šiems naujiems vienuolynams Hugolinui pirmiausia teko atsižvelgti Laterano susirinkime 1215 m. priimtą naujų ordinų regulų draudimą. Didysis Bažnyčios susirinkimas, atsižvelgdamas į amžių sandūroje gausiai įsisteigusių naujų ordinų sukeltą sąmyšį, nutarė, kad nuo šiol nebus jokia nauja ordino regula negaus bažnytinio pripažinimo, o norintiems steigti naują ordiną ar statyti naują vienuolyną bus nurodoma rinktis vieną iš senųjų, išbandytų regulų.
Vienam iš pirmųjų su tokiu potvarkiu teko susidurti šventajam Domininkui. Pasak Jordano Saksiečio, tiek domininkonai, tiek mažesnieji broliai buvo įsileisti į Laterano susirinkimą, tačiau nė vieni iš jų negavo popiežiško regulos patvirtinimo. Domininkas tiesiog buvo paragintas grįžti namo ir kartu su broliais apsisvarstyti, kurią iš jau esančių regulų jie norėtų rinktis. Šie pasirinko premonstratų, ir Honorijus tokį pasirinkimą patvirtino, paskelbdamas domininkonus „kanauninkų ordinu pagal šv. Augustino regulą“.
Tokios pat išeities teko ieškoti ir Hugolinui dėl seserų vienuolynų. Domininkas sau ir saviškiams išsirinko premonstratų regulą, taip kardinolas seserims pranciškonėms išrinko seniausią, Vakarų pasaulyje labiausiai gerbiamą benediktinų regulą. Hugolinas uoliai laikėsi Pranciškaus nurodyto nepajudinamo principo – evangelinio neturto: seserims nebepriklausė net ir žemė, ant kurios buvo statomi vienuolynai, ji, Romos Bažnyčios vardu, priklausė Hugolinui. Lygiai taip pat Pranciškus nenorėjo įgyti nuosavybės teisių į Porciunkulę. Jam ši žemė išliko benediktinų nuosavybe, už kurią jis kasmet mokėjo nuomą.
Kartu su šv. Benedikto regula klarisių gyvenimui buvo suteikti pagrindiniai bruožai. Jos nebuvo saistomos šio ordino raidės – vėliau tai aiškiai paskelbė Inocentas IV; tik bendrai įpareigotos gyventi toje pačioje vietoje ir laikytis klusnumo, neturto ir skaistybės įžadų. Šitai dar papildė ir labai griežtos klauzūros taisyklės. Pašaliniams vienuolynas buvo neprieinamas, o ligonių slauga, kuria, pasak Žako de Vitry, seserys iki tol rūpinosi, turėjo pasibaigti. Tokios griežtos klauzūros neabejotinai pageidavo pats Pranciškus, siekdamas užkirsti kelią artimesniam seserų ir jo brolių bendravimui. Pasakojama Hugoliną verkus iš gailesčio, kai jis kartu su Pranciškumi surašė šias nuostatas. Po Pranciškaus mirties jis ir sušvelnino daugelį griežčiausių taisyklių.
Taigi nuo 1219 m. klarisės gyveno pagal šv. Benedikto regulą ir vadinamąsias „Nuorodas šv, Damijono vienuolynui“. Pastarosiose galima drąsiai įžvelgti kažkada Pranciškaus Klarai perduotą forma vivendi, dabar nors ir nustumtą į antrą eilę, tačiau jokiu būdu nepraradusią galios. Šių nuorodų branduolys vėlgi buvo neturto privilegija, kuriai Klara, pagal to meto paprotį, gaudavo kiekvieno naujo popiežiaus patvirtinimą.
Kol Pranciškus buvo gyvas nei šv. Damijono seserims, nei apskritai klarisėms nebuvo parengta jokia nauja regula. Tik po to, kai Pranciškaus nebeliko, Grigalius IX mėgino įvesti lengvatų, visų pirma neturto klausimu. „Dėl laikų sunkumo“ būtų buvę gerai turėti šiek tiek žemės, iš kurios vienuolynas galėtų gauti nuolatinių pajamu, užuot ėjus elgetauti. Tokį požiūrį jis išdėstė ir Klarai, tačiau buvo griežtai atstumtas. 1228 m. rugsėjo 17 dieną Klara gavo neturto privilegiją ir iš Grigaliaus, kaip ir iš jo pirmtakų. Perudžos klarisės atnaujino savo privilegiją 1229 m. birželio 16 d., to paties pasiekė ir Klaros sesuo Agnietė savo vienuolynui Montičelyje prie Florencijos.
Tačiau kiti vienuolynai nebuvo tokie tvirti. Daugeliui jų būtent tais metais Grigalius patvirtino žemes, ir ne tik naudojimui, bet paveldėjimui ir nuosavybei.
Toks pasidavimas kėlė Klarai baimės ir rūpesčio. Kol ji gyva, Šv. Damijono vienuolynas išliks „aukščiausiosios Beturtystės įtvirtintas bokštas“. Bet kas bus, kai Klaros nebeliks?
Iš čia kilo jos įkarštis keisti benediktinų regulą ir jos priedą dėl neturto privilegijos visiškai naujai išties pranciškoniška ordino regula. Nėra jokios abejonės, kad Klara pati parengė tą dokumentą, kurį Inocentas IV patvirtino likus dviems dienoms iki jos mirties.
Ši regula sudaryta kiek įmanoma remiantis pranciškonų regula. Abi jos turi po dvylika skyrių, kai kurie iš jų ne itin skiriasi nuo 1219 metų Hugolino ir Pranciškaus regulos. Tačiau Klarai visų pirma rūpėjo neturto privilegija. Priėjusi šį skyrių, ji palieka nuasmenintą įstatymdavio stilių ir ima kalbėti iš širdies.
„Po to, kai dangiškasis Tėvas, – rašo ji, – savo malonę apšvietė mano širdį ir mūsų švenčiausiojo tėvo Pranciškaus pavyzdžiu nusivedė mane atgailos keliu, netrukus po jo paties atsivertimo, tuomet aš ir mano seserys noriai pažadėjome jam klusnumą.“
Mąstant apie tuos tolimus laikus, kai ji ištarė pasauliui „sudie“, iškyla vienas prisiminimas po kito. Atmindama tiek daug žodžių, mylimojo mokytojo ir vadovo ištartų savo damai, kilniosios ponios Neturtystės garbei ji juos užrašo. Ir tvirta ranka paskelbia sakinį, kuriuo nepermaldaujamu griežtumu įtvirtinamas idealusis reikalavimas:
„Seserys neturi jokios nuosavybės (nihil sibi approprient), nei namo, nei vienuolyno, nei jokio daikto, bet kaip svečiai ir ateiviai keliauja per šį pasaulį, tarnaudamos Viešpačiui skurde ir nusižeminusios.“
Po šiais žodžiais, dar prieš Klarai užmerkiant akis, Inocentas uždėjo neatšaukiamą Romos antspaudą.
VI
Kol Pranciškus kartu su Hugolinu buvo užsiėmę Italijos reikalais, 1217 m. kapitulos išsiųstieji misionieriai kiekvienas patraukė savo kryptimi. Nuo pat pradžių jiems ne itin sekėsi. Atkeliavusių į Prancūziją brolių buvo paklausta, ar jie ne albigiečiai, ir kai šie, nesupratę klausimo, atsakė teigiamai, atitinkamai su jais ir buvo pasielgta, juk albigiečiai, kaip žinia, buvo eretikai. Panašiai nutiko ir vokiečių misijai – šešiasdešimčiai brolių, vedamų Jono Peniečio. Ir jie nemokėjo vietos kalbos, tik žodį „taip“ buvo perpratę. Kadangi šitaip uoliai atsakydami į visus keliamus klausimus broliai gaudavo ir duonos, ir gėrimo, ir pastogę, jie ir toliau vartojo šį puikų žodį. Tačiau kartą jiems baigėsi blogai, nes į klausimą, ar jie ne eretikai, atsakė „Taip!“, jie buvo įmesti į kalėjimą, pastatyti prie gėdos stulpo ir visaip kitaip varginami. Ne ką geriau sekėsi broliams, pasiekusiems Vengriją – valstiečiai užpjudė juos šunimis, o piemenys badė juos savo ilgomis lazdomis. „Kodėl gi jie mus taip kankina? – klausinėdavo broliai vienas kitą. Tuomet vienas brolis pasvarstė, kad galbūt vengrams reikia jų apsiaustų. Nors jie ir atidavė apsiaustus savo kankintojams, tai nepadėjo. Prisimindami Evangelijos žodžius, broliai atidavė ir abitus. Bet ir po to laukiniai vengrai nebuvo patenkinti. „Vardan Dievo, atiduokime jiems ir kelnes“, nusprendė kantrieji broliai. Ir tik tuomet jiems nuogiems buvo leista eiti toliau. Jordanas Ganietis pasakoja, kad vienas brolis šitaip net šešis kartus prarado kelnes. Galiausiai jie sumanė ištepti kelnes karvių mėšlu, kad tie laukiniai valstiečiai jų nenorėtų.
Dėl visų šių Jobo vargų Pranciškų, žinoma, apėmė rūpestis ir nerimas. Tikriausiai tuo laiku jis bus sapnavęs tokį sapną. Jis matė mažą juodą vištelę, aplink ją cipeno ir cypsėjo daugybė mažų viščiukų – jų buvo tiek daug, kad vargšė višta nepajėgė jų visų pridengti savo sparnais. „Ta višta – tai aš, – nubudęs tarė pats sau Pranciškus, – aš esu mažas ir juodas, ir akivaizdu, kad nepajėgiu apginti savo sūnų. Labiau nei kada nors anksčiau, jam pasidarė aišku, kad rūpinimąsi ordinu jis turi perduoti Bažnyčiai. Todėl Hugolinui nebuvo sunku paskatinti Pranciškų kartu vykti į Romą ir prašyti audiencijos pas popiežių.Tai galėjo įvykti 1217-1218 m. žiemą, nes yra žinoma, kad nuo 1217 m. gruodžio 5 d. iki kitų metų balandžio 7 d. Hugolinas gyveno Romoje.
Kardinolas šia proga turėjo savų abejonių dėl įspūdžio, kurį Pranciškus gali padaryti naujajam popiežiui ir kurijai. Todėl jis paragino iš anksto išmokti kalbą, kurią prireiks pasakyti, tačiau, atėjus metui, paaiškėjo, kad Pranciškus neprisimena nė žodžio. Taip jam, beje, dažnokai atsitikdavo. Paprastai jis tiesiai šviesiai pasakydavo tai savo klausytojams ir dažniausiai kalbėdavo daug geriau, nei sakydamas išmoktą pamokslą. Jei kurį kartą jis visai nieko nesugalvodavo, tuomet palaimindavo žmones ir paleisdavo juos.
Šitaip atsitiko ir šį kartą, kai jis stojo prieš popiežių. Nenusigandęs Pranciškus atsiklaupė ir paprašė popiežiaus palaiminimo. Po to jis prabilo, pagautas tokio ekstaziško įkvėpimo, kad galų gale ėmė į ritmo taktą judinti pėdas, tarsi Dovydas, šokantis prieš Sandoros skrynią. Popiežiui ir kardinolams tai toli gražu nepasirodė juokinga – šis keistas žmogus juos giliai sujaudino. Ir kai Pranciškus pagaliau paprašė skirti kardinolą Hugoliną ypatinguoju ordino globėju, prašymas buvo patenkintas.
Šį kartą lankydamasis Romoje, Pranciškus susipažino su šventuoju Domininku. Ispanijos ordino steigėjas giliai ir nuoširdžiai stebėjosi mažuoju Dievo neturtėliu iš Asyžiaus. „Sujunkime mūsų ordinus“ – bus jis tuomet pasakęs, o kai Pranciškus nesutiko, Domininkas prisiminimui paprašė bent virvės, kuria jis buvo susijuosęs. Netrukus abu ordinų įkūrėjai dar kartą susitiko Porciunkulėje, o likus metams iki Domininko mirties, jie dar kartą pasimatė Romoje. Būtent ta proga 1220-1221 metų žiemą Hugolinas, ketinantis rengti dvasininkijos reformą, pasiūlė Pranciškui ir Domininkui ateityje leisti užimti aukštas bažnytines pareigas vyrams iš abiejų ordinų. Iš pradžių Domininkas ir Pranciškus su tuo nesutiko. „Mano broliai yra minores „mažesnieji“, tegu jie nebūna majores „didesnieji“,– pasakė Asyžietis. Būtent Pranciškaus paveiktas, Domininkas 1220 m. Bolonijoje vykusioje Sekminių kapituloje savo ordinui įvedė neturto prievolę (nors dar 1218 m. jis prašė popiežiaus patvirtinti ordinui priklausiusias valdas), o mirties patale paskelbė prakeiksmą visiems, kurie bandys pažeisti brolių evangelinį neturtą.
1218 metais vykusioje Sekminių kapituloje Hugolinas pirmą kartą dalyvavo kaip ordino protektorius. Broliai pasitiko jį iškilminga procesija, o Hugolinas, nulipęs nuo žirgo, nusivilko savo prašmatnius drabužius ir basas, apsirengęs pranciškonišku abitu ėjo iki pat Porciunkulės. Čia mažojoje koplyčioje jis aukojo mišias, o Pranciškus atliko diakono tarnystę ir perskaitė Evangeliją. Galbūt šios kapitulos metu Hugolinas po to norėjo padėti broliams plauti vargšų kojas. Kojų plovimas čia buvo tapęs daugiau nei ceremonija, ir kai kardinolui ne nepavyko nuplauti nešvarumų nuo vieno elgetos kojų, šis, nė nenutuokdamas, kad tas nuolankiai patarnaujantis brolis yra aukštas Bažnyčios kunigaikštis, sušuko: „Eik verčiau šalin ir pakviesk ką nors kitą, geriau išmanantį!“
Kaip jau minėta, Domininkas pasinaudojo proga dar kartą susitikti Pranciškų, jis buvo vienas iš kardinolo palydos. Tai, ką jis patyrė kapituloje, itin giliai jį palietė. „Tokiame dideliame žmonių susibūrime nebuvo girdėti nei apkalbų, nei nepadorių kalbų, bet visur, kur tik būta brolių būrelio, jie arba meldėsi, arba kalbėjo valandas, arba verkė dėl savo nuodėmių, arba dėl savo geradarių nuodėmių... Lovą jiems atstojo plika žemė, tik kai kurie buvo pasikloję šiek tiek šiaudų, vietoj pagalvės – akmuo arba malka... Šventasis Pranciškus tarė broliams: „Šventojo paklusnumo vardu įsakau jums visiems, kiek tik jūsų čia yra susirinkę, kad niekas iš jūsų nesirūpintų, ką valgysite ir ką gersite, arba ko prireiks jūsų kūnui, bet tik rūpintųsi melstis ir garbinti Dievą ir pavesti jam visus rūpesčius dėl kūniškos jūsų gerovės, nes jis jumis pasirūpins!“ Visa tai girdėjęs šventasis Domininkas stebėjosi tokiu Pranciškaus duotu įsakymu; jam atrodė, kad labai neišmintinga tokiai gausiai miniai susirinkus, įsakyti, kad niekas nesirūpintų dalykais, reikalingais kūnui... Tačiau Viešpats Jėzus Kristus norėjo parodyti, kad myli savo neturtėlius ypatinga meile ir netrukus jis įkvėpė žmones Perudžoje, Folinjyje, Spele, Asyžiuje ir kituose aplinkiniuose miestuose atnešti tam šventam susirinkimui valgyti ir gerti. Kaipmat atvyko vyrų iš visų šitų miestų su asilais, mulais ir arkliais, atgabenusiais duonos, pupų, sūrio ir kitų skanių dalykų pavalgyti... Be to, jie atgabeno dar ir staltiesių, ąsočių, taurių, dubenų ir kitų indų, didelių ir mažų, reikalingų tokiai didelei miniai. Ir kiekvienas kuo daugiau atnešęs broliams... jautėsi laimingesnis.“
Iš tiesų apylinkių gyventojai buvo labai dosnūs broliams. Jordanas Džanietis pasakoja apie vieną kapitulą, kurioje jis pats dalyvavo, kad ten visiems teko pasilikti dvi dienas ilgiau, kad suvalgytų visa, kas buvo jiems sunešta.
Kitų metų Sekminių kapituloje (1219 m. gegužės 26 d.) buvo nuspręsta atnaujinti misijų veiklą, taip apgailėtinai nutrūkusią prieš dvejus metus. Hugolinas šiuo laikotarpiu parengė broliams kelią – jis išsiuntė rekomendacinius laiškus į visas vietoves, kur broliai ketino keliauti. Jis laidavo už juos vyskupams ir skelbė, kad tie vyrai yra geri katalikai, kurie džiaugiasi Apaštalų Sosto dėmesiu, ir kad jiems drąsiai visur galima leisti pamokslauti. Tų pačių metų birželio 11 d. Hugolino rūpesčiu buvo išleistas aukščiausios bažnytinės valdžios pasirašytas raštas: Honorijaus III lydintysis laiškas broliams, adresuotas visiems „arkivyskupams, vyskupams, abatams, dekanams, arkidiakonams ir kitiems prelatams“, kuriuos broliai gali susitikti. Popiežius skelbia, kad šio laiško nešėjai yra geri katalikai, pagal apaštalų pavyzdį sėjantys Dievo Žodžio sėklą, o jų gyvenimo būdas yra patvirtintas Romos Sosto. Misijų vadovai, gavę po šio rašto egzempliorių ir Pranciškaus leidimą priimti į ordiną naujus brolius, patraukė į kelionę kiekvieno būrelio priešakyje.
Į Vokietiją šį kartą nauja misija nebuvo siunčiama, broliai vis dar buvo pakraupę nuo teutonų kalėjimų ir gėdos stulpų. Tuo tarpu į Tunisą išvyko brolis Egidijus ir brolis Elektas, į Graikiją – brolis Benediktas Arecietis, Pacifikas grįžo į Prancūziją, o mažas išrinktųjų būrelis ėmėsi užduoties įgyvendinti seną Pranciškaus planą – vykti pas miramoliną į Maroką.
Misija į Tunisą nutrūko staiga. Vietos krikščionys, bijodami, kad misionierių buvimas sukels jiems nemalonumų iš musulmonų pusės, jėga įsodino Egidijų su palydovais į laivą ir išsiuntė juos namo.
Su ypatinga meile Pranciškus palydėjo brolius, vykstančius pas Miramoliną. Jų vardai buvo Vitalis, Berardas, Pietras, Adjutas, Akuzorijus ir Otas. Prieš atsisveikindamas Pranciškus kreipėsi į juos tokiais žodžiais:
„Mano sūnūs! Dievas paliepė man siųsti jus į saracėnų kraštą skelbti ir išpažinti jo tikėjimą ir kovoti su Muhamedo įstatymu... Todėl būkite pasirengę įvykdyti Viešpaties valią!“ Nulenkę galvas, broliai atsiliepė: „Tėve, mes esame pasirengę paklusti tau visuose dalykuose!“ Pranciškus labai pradžiugo dėl tokio uolaus klusnumo ir su meile pasakė jiems: „Mieliausieji sūnūs, tam, kad geriau įvykdytumėte Dievo įsakymus, žiūrėkite kad tarp jūsų būtų taika, vienybė ir nesvyruojanti meilė. Niekam nepavydėkite, nes nuodėmė atėjo per pavydą. Būkite kantrūs varguose, nuolankūs, kai jums gerai seksis. Būkite panašus į Kristų neturtu, klusnumu ir skaistumu. Nes Viešpats Jėzus Kristus gimė vargšas, gyveno kaip vargšas, mokė neturto ir mirė neturte. Norėdamas parodyti, kad myli skaistumą, jis panoro gimti iš mergelės, laikėsi ir patarė laikytis skaistumo, ir mirė skaisčiųjų apsuptyje. Jis buvo klusnus nuo pat gimimo iki mirties, iki pat kryžiaus mirties. Vilkitės tik Dievu, jis veda mus ir padeda mums. Nešiokitės su savimi regulą ir brevijorių ir tobulai melskitės per šventąsias valandas. Ir visi pakluskite jūsų didžiajam broliui Vitaliui. O mano sūnūs, išties džiaugiuosi jūsų gera valia, bet man skauda širdį skirtis su jumis. Tačiau Dievo įsakymas turi eiti pirma mūsų pačių valios. Ir aš prašau jūsų nuolat prieš akis turėti Viešpaties kančią, tai jus sustiprins ir padrąsins kentėti už jį!“
Tuomet atsiliepė tie šventi broliai: „Tėve, siųsk mus ten, kur tu nori, esame pasirengę vykdyti tavo valią. O tu, tėve, padėk mums savo maldomis įvykdyti tavo įsakymą. Nes mes jauni ir niekados nesame buvę už Italijos ribų. Nepažįstame tų žmonių, pas kuriuos vykstame, bet žinome, kad jie tūžta ant krikščionių, o mes esame nemokyti ir nemokame arabiškai. Pamatę mus tokiais varganais drabužiais, virve susijuosusius, jie palaikys mus bepročiais ir nesiklausys mūsų, todėl mums tavo maldos labai reikalingos. Ak, gerasis tėve, negi mums iš tikrųjų reiks su tavimi išsiskirti? Kaip mes be tavęs vykdysime Dievo valią?“
Šventasis Pranciškus sugraudinta širdimi ir su didele jėga tarė: „Pasitikėkite Dievu, sūnūs! Tas, kuris jus siunčia, suteiks jums ir jėgų, padės jums, ir tuo džiaugsis!“ Tuomet jie visi šeši puolė ant kelių pabučiavo jam ranką ir liedami ašaras paprašė palaiminimo. Šventasis Pranciškus pakėlė akis į dangų ir pasakė: „Dievo Tėvo palaiminimas tenužengia ant jūsų, tepaguodžia jus varguose. Ir nebijokite, nes Viešpats yra su jumis ir kovos už jus!“
Atskiros šio pasakojimo dalys daugiau ar mažiau atitinka istoriją ir perteikia stiprų santykio tarp Pranciškaus ir brolių įspūdį. Taigi tie šeši jauni misionieriai patraukė kelionėn – pagal Evangelijos žodį, be lazdos ir krepšio, be jokio apavo, be sidabro ir aukso už diržo. Kelias vedė per Aragoniją, kur susirgo Vitalis ir ten jį teko palikti, toliau per Kastiliją ir Portugaliją, kurią pirmieji broliai buvo pasiekę dar prieš dvejus metus. Tąkart pamaldžioji karaliaus Alfonso II sesuo Sancija draugiškai juos priėmė, padovanojo jiems mažą koplytėlę Alenkere ir įsakė pastatyti namą. Kiek vėliau karalienė Uraka perleido jiems vienuolyną netoliese Koimbros. Iš čia likusieji penki misionieriai pasuko į Seviliją, kuri tais laikais buvo mohametonų valdos.
Atvykę Seviliją, jie ėmė pamokslauti priešais pagrindinę miesto mečetę. Už tai juos sulaikė ir nuvedė pas valdovą. Tais laikais Maroke rezidavęs miramolinas buvo vardu Abu Jakubas. Po to, kai jo tėvas Muhamedas el Nazaras patyrė pralaimėjimą prie Tolosos, jis toli gražu neketino veltis į konfliktą su krikščionimis, juo labiau, kad savo kariuomenės vadovu jis paskyrė krikščionį – Portugalijos infantą Don Pedrą, kuris, kilus nesantarvei su broliu, tuometiniu karaliumi, stojo tarnauti mohametonams. Abu Jakobas, rodos, apskritai buvo taikaus būdo. Didžiausias malonumas jam buvo žaisti piemenis ir pačiam ginti savo avis į pievą. Kai tie penki pranciškonai iš Sevilijos buvo atsiųsti pas jį, kad nuspręstų jų likimą, labiausiai jam matyt norėjosi juos paleisti. Žinoma, kad jis neįmetė jų kalėjiman, bet leido pagyventi pas savo bendratikį Dom Pedrą.
Broliai, naudodamiesi tokia laisve, ėmė pamokslauti aikštėse ir gatvėse. Jie pramoko šiek tiek arabiškai, ypač brolis Berardas – misijos vadovas. Kol vieną dieną miramolinas važiavo už miesto aplankyti savo protėvių kapų kaip tik pro tą vietą, kur ant vežimo pasilypėjęs pamokslavo Berardas. Valdovas įsakė nebausti tų penkių brolių, bet išsiųsti atgal į krikščioniškus kraštus. Įvykdyti įsakymą buvo pavesta Dom Pedrui, kuris su palyda išsiuntė misionierius į Ceutą, iš čia jie turėjo parplaukti namo. Tačiau broliai vėl grįžo į Maroką ir toliau pamokslavo. Šįkart miramolinas pasodino juos į kalėjimą, bet po to vėl paleido, ir juos dar kartą nuvežė į Ceutą. Kai šie vėl sugrįžo į Maroką, Dom Pedras pasiėmė juos karo žygin į krašto gilumą, nes tiek jis, tiek ir kiti sostinės krikščionys baiminosi, kad brolių misionieriška veikla galų gale sukels krikščionių persekiojimą. Grįžus iš to žygio, Dom Pedras įsakė juos gerai sergėti. Tačiau kai jie vieną penktadienį – šventą mohametonų savaitės dieną – pasinaudojo proga pasprukti ir nuskubėjo pamokslauti ten, kur žinojo praeisiant miramoliną, daugiau jų jau nebuvo galima išgelbėti. Po žiaurių kankinimų, tokių kaip nuogų ridinėjimas po stiklo šukių pilną kiemą per ištisą naktį, ir tardymo, kur jų atsakymai priminė pirmųjų krikščionių žodžius Romos teisėjams, jiems pavyko sukelti Abu Jakubo įtūžį – pašokęs jis pats nukapojo jiems galvas. Dom Pedras pasirūpino, kad jų kūnai būtų nugabenti į Koimbrą, kur visų žmonių priešakyje juos pasitiko karalienė Uraka, ir kur jie buvo palaidoti Šv. Kryžiaus bažnyčioje.
Žinia apie šių penkių kankinių mirtį buvo perskaityta 1221 m. Sekminių kapituloje. O kankinystę jie patyrė metais anksčiau – sausio 16 dieną. Sakoma, Pranciškų tąsyk šitaip sušukus: „Dabar iš tiesų galiu pasakyti, kad turiu penkis tikrus brolius.“ Turint omenyje jo pagarbą kankinystės vainikui, tokie žodžiai iš jo lūpų yra tikėtini. Pasak kito šaltinio, jis uždraudęs skaityti brolių kančios istoriją. „Kiekvienas tesigiria savo kankinyste, ne kitų,“ – pasakęs Pranciškus, turėdamas galvoje brolių didžiavimąsi tuo, kad dabar ordinas turi penkis kankinius.
Kaip ten bebūtų, neabejotina tai, kad Pranciškus pats tuo metu pats iškeliavo laimėti kankinystės. Dar 1218 m. jis buvo išsiuntęs brolį Eliją misijų vadovu Šventajai Žemei, o Elijas ten, be kita ko, priėmė į ordiną pirmąjį vokietį – mokytą ir daug apkeliavusį Cezarijų Špejerietį. 1219 m.vasarą Honorijaus III paraginimu buvo rengiamas didelis krikščionių kryžininkų kariuomenių antpuolis prieš Egiptą. Pranciškus nutarė savaip sudalyvauti šventajame kare. Paskyręs brolį Matą Narnietį savo vikaru Porciunkulėje, kad čia pasilikęs jis įvilktų naujus brolius į ordino drabužius, o brolį Grigalių Neapolietį – vikaru likusiajai Italijai, Pranciškus, lydimas savo seno bičiulio Pietro dei Katanio patraukė į Šventąją Žemę.
 |
|
PARAMA
Vilties Bėgimas
Vilties bėgimas 2008
Dienos šventasis
01.01 /* KALĖDŲ OKTAVA. MARIJA ŠVČ. DIEVO MOTINA */
01.02 /* ŠV. BAZILIJUS DIDYSIS IR ŠV. GRIGALIUS NAZIANZIETIS, vyskupai, Bažnyčios mokytojai. Melskimės. Dieve, tu savo Bažnyčią esi nušvietęs šventojo Bazilijaus ir Grigaliaus darbais ir pamokymais; suteik malonę tavo tiesą nuolankai priimti ir su meile ištikimai jos laikytis. Amen.*/
01.03 /*ŠVČ. JĖZAUS VARDAS */
01.04 /* PAL. ANGELĖ FOLINJIETĖ, pašvęstoji, III Ord. */
01.05 /* */
01.06 /* VIEŠPATIES APSIREIŠKIMAS */
01.07 /*ŠV. RAIMUNDAS PENJAFORTIETIS, kunigas. Melskimės. Dieve, tu šventąjį kunigą Raimundą apdovanojai didžiu gailestingumu nusidėjėliams ir belaisviams; jam užtariant, padėk mums išsivaduoti iš nuodėmės vergijos ir nuoširdžiai daryti visa, kas tau patinka. Amen.*/
01.08 /* Graži diena maldai*/
01.09 /* Graži diena maldai*/
01.10 /* Graži diena maldai*/
01.11 /* Graži diena maldai */
01.12 /* PAL. BERNARDAS KORLEONIETIS, pašv., I Ord. */
01.13 /*ŠV. HILIARAS, vyskupas, Bažnyčios mokytojas. Visagali Dieve, suteik mums malonę tinkamai suprasti ir teisingai išpažinti tavo Sūnaus dievystę, kurią šventasis vyskupas Hiliaras ištvermingai skelbė. Amen.*/
01.14 /* PAL. ODORIKAS PORDENONIETIS, kun., I Ord. */
01.15 /* Šv. Paulius, pirmasis atsiskyrėlis */
01.16 /* ŠV. BERARDAS IR DRAUGAI, pirmieji Ordino kankiniai */
01.17 /* ŠV. ANTANAS, abatas. Melskimės. Dieve, tu šventajam abatui Antanu davei malonę tyruose tau tarnauti griežtu atsiskyrėlio gyvenimu; jam užtariant, padėk ir mums, savęs išsižadėjus, tave mylėti labiau už viską. Amen.*/
01.18 /* Graži diena maldai*/
01.19 /* PAL. EUSTOCHIJA, mergelė, II Ord. (Klarietės)*/
01.20 /* ŠV. FABIJONAS, popiežius, kankinys, arba ŠV. SEBASTIJONAS, kankinys*/
01.21 /* ŠV. AGNIETĖ, merg. ir kank. */
01.22 /* ŠV. VINCENTAS, diakonas ir kank.*/
01.23 /* Šv. Raimundas Penjafortietis Šv. Emerencijonos*/
01.24 /*ŠV. PRANCIŠKUS SALEZIETIS, vysk. Bažn. mok.*/
01.25 /*ATSIVERTIMAS ŠV. PAULIAUS */
01.26 /*ŠV. TIMOTIEJUS IR ŠV. TITAS, vysk.*/
01.27 /* ŠV. ANGELĖ MERIČI, merg., arba PAL. JURGIS MATULAITIS, vysk.*/
01.28 /*ŠV. TOMAS AKVINIETIS, kun. ir Bažn. mok */
01.29 /* Šv. Pranciškus Salezas, vysk., išp. ir Bažn. mok.*/
01.30 /*ŠV. JACINTA MARISKOTIETĖ, merg */
01.31 /* ŠV. JONAS BOSKO, kun..*/
02.01 /* Šv. Ignotas (Antiochietis), vysk. ir kank. */
02.02 /* VIEŠPATIES PAAUKOJIMAS*/
02.03 /*ŠV. BLAŽIEJUS, vysk., kank., arba ŠV. ANSGARAS (OSKARAS), vysk. */
02.04 /*ŠV. JUOZAPAS LEONESSIETIS, kun., I Ord. */
02.05 /*ŠV. AGOTA, merg., kank.*/
02.06 /* ŠV. PETRAS KRIKŠTYTOJAS, PAULIUS MIKI IR DRAUG., kank.*/
02.07 /* ŠV. KOLETA, merg.*/
02.08 /* ŠV. JERONIMAS EMILIANI*/
02.09 /*Šv. Kirilas Aleksandrietis, vysk., išp. ir Bažn. mok. */
02.10 /*ŠV. SKOLASTIKA, merg.*/
02.11 /* PAL. MERG. MARIJA LURDIET */
02.12 /*Šv. Septyni Švč. M. Marijos Tarnų Ordino Steigėjai, */
02.13 /* */
02.14 /*ŠV. KIRILAS, vienuolis, ir ŠV. METODIJUS, vysk, - EUROPOS GLOBĖJAI */
02.15 /* Šv. Faustino ir Jovitos*/
02.16 /* */
02.17 /* ŠV. SEPTYNI PAL. MERG. MARIJOS TARNŲ ORD. (SERVITŲ) STEIGĖJAI*/
02.18 /* */
02.19 /* */
02.20 /* */
02.21 /* ŠV. PETRAS DAMIANI, vysk. ir Bažn. mok. */
02.22 /* KATEDRA (SOSTAS) ŠV. PETRO, ap.*/
02.23 /*ŠV. POLIKARPAS, vysk., kank.*/
02.24 /* */
02.25 /* */
02.26 /* */
02.27 /* */
02.28 /* */
02.29 /* */
03.01 /* */
03.02 /* ŠV. AGNIETĖ PRAHIETĖ, merg*/
03.03 /* */
03.04 /* ŠV. KAZIMIERAS, PIRMASIS LIETUVOS GLOBĖJAS. Melskimės. Visų tautų Tėve, amžinasis Dieve, leisk šventajam Kazimierui amžiais globoti mūsų Tėvynę, kad mūsų širdyse liepsnotų gyvas tikėjimas ir tarpusavio meilė, kad jaunimas suprastų tyro gyvenimo grožį ir visa tauta gyventų taikoje ir gerovėje. Amen.*/
03.05 /* */
03.06 /*Šv. Perpetuos ir Felicitos, kankinių */
03.07 /* ŠV. PERPETUA IR ŠV. FELICITA, kank*/
03.08 /* ŠV. DIEVO JONAS, pašv*/
03.09 /* ŠV. PRANCIŠKA ROMIETĖ, pašv.*/
03.10 /* */
03.11 /* */
03.12 /* Šv. Grigaliaus I, pop.,*/
03.13 /* */
03.14 /* */
03.15 /* */
03.16 /* */
03.17 /* ŠV. PATRIKAS, vysk.*/
03.18 /*ŠV. KIRILAS JERUZALIETIS, vysk., Bažn. mok */
03.19 /* ŠV. JUOZAPAS, PAL. MERG. MARIJOS SUŽADĖTINIS*/
03.20 /* */
03.21 /* Šv. Benedikto, abato, */
03.22 /* */
03.23 /* ŠV. TURIBIJUS MANGROVEJIETIS, vysk.*/
03.24 /* Šv. Gabrieliaus, arkangelo,*/
03.25 /* VIEŠPATIES APREIŠKIMAS*/
03.26 /* */
03.27 /*Šv. Jono Damaskiečio */
03.28 /*Šv. Jono Kapistrano */
03.29 /* */
03.30 /* */
03.31 /* */
04.01 /* */
04.02 /* ŠV. PRANCIŠKUS PAULIETIS, atsiskyrėlis*/
04.03 /* */
04.04 /*ŠV. IZIDORIUS, vysk., Bažn. mok. */
04.05 /* ŠV. VINCENTAS FERRER, kun.*/
04.06 /* */
04.07 /*ŠV. JONAS KRIKŠTYTOJAS SALIETIS, kun */
04.08 /* */
04.09 /* */
04.10 /* */
04.11 /* ŠV. STANISLOVAS, vysk., kank.*/
04.12 /* */
04.13 /* ŠV. MARTYNAS I, pop., kank.*/
04.14 /* */
04.15 /* */
04.16 /* */
04.17 /* Šv. Aniceto, pop. ir kank.*/
04.18 /* */
04.19 /* */
04.20 /* */
04.21 /* ŠV. KONRADAS PARZHAMIETIS, pašv. */
04.22 /* */
04.23 /* ŠV. JURGIS, ANTRASIS LIETUVOS GLOBĖJAS. Melskimės. Šloviname, Viešpatie, tavo didybę ir maldaujame, kad Kristaus kančios mokinys šventasis Jurgis padėtų mums įveikti savo silpnumą. Amen.*/
04.24 /* ŠV. FIDELIS SIGMARINGIETIS, kun., kank.*/
04.25 /* ŠV. MORKUS, evangelistas*/
04.26 /* Šv. Kletas ir Marcelinas, popiežiai ir kankiniai*/
04.27 /* Šv. Petras Kanizijus*/
04.28 /*Palaimintasis LUKAS iš Poggibonsi. Melskimės:Gerasis Dieve, pašaukęs į atsivertimą palaimintąjį Luką, apšvietei jį gerų darbų šviesa; leisk ir mums duoti tikrų krikščioniško gyvenimo vaisių ir būti ištvermingais gėryje. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius*/
04.29 /*ŠV. KOTRYNA SIENIETĖ, merg */
04.30 /* ŠV. PIJUS V, pop.*/
05.01 /*ŠV. JUOZAPAS DARBININKAS*/
05.02 /* ŠV. ATANAZAS, vysk., Bažn. mok.*/
05.03 /*ŠV. PILYPAS IR ŠV. JOKŪBAS, */
05.04 /*PAL. MYKOLAS GIEDRAITIS, vienuolis*/
05.05 /* Šv. Pijus V, pop*/
05.06 /* */
05.07 /* Šv. Stanislovas,*/
05.08 /* */
05.09 /* ŠV. KOTRYNA BOLONIETĖ, merg.,*/
05.10 /* Šv. Antoninas,*/
05.11 /* ŠV. IGNAZAS LAKONIETIS, pašv.*/
05.12 /* ŠV. NERIJUS IR ŠV. ACHILAS arba ŠV. PANKRATAS, kank.*/
05.13 /* */
05.14 /*ŠV. MOTIEJUS, ap */
05.15 /* Šv. Jonas Krikštytojas Salietis*/
05.16 /* ŠV. MARGARITA KORTONIETĖ */
05.17 /* ŠV. PASKVALIS BAYLON, pašv.*/
05.18 /*ŠV. FELIKSAS KANTALIČIETIS, pašv. */
05.19 /* */
05.20 /*ŠV. BERNARDINAS SIENIETIS, kun. */
05.21 /* */
05.22 /* */
05.23 /* */
05.24 /* ŠV PRANCIŠKAUS BAZILIKOS DEDIKACIJA*/
05.25 /* ŠV. BEDA GARBINGASIS, kun., Bažn. mok. arba ŠV. GRIGALIUS VII, pop., arba ŠV. MARIJA MAGDALENA PACIETĖ, merg.*/
05.26 /* ŠV. PILYPAS NĖRIS, kun.*/
05.27 /*ŠV. AUGUSTINAS KENTERBERIETIS, vysk. */
05.28 /* ŠV. JĖZAUS MARIJA ANA, merg.*/
05.29 /* */
05.30 /* PAL. BAPTISTA VARANO, merg.*/
05.31 /* PAL. MERG. MARIJOS APSILANKYMAS*/
06.01 /* ŠV. JUSTINAS, kank. - min., TELŠIŲ VYSKUPIJOS GLOBĖJAS*/
06.02 /* ŠV. MARCELINAS IR ŠV. PETRAS, kank.*/
06.03 /* ŠV. KARLAS LWANGA IR DRAUGAI, kank*/
06.04 /*Šv. Pranciškus Karačijolas, */
06.05 /* ŠV. BONIFACAS, vysk., kank.*/
06.06 /* ŠV. NORBERTAS, vysk.*/
06.07 /* */
06.08 /* */
06.09 /*ŠV. EFREMAS, diak., Bažn. mok. */
06.10 /* */
06.11 /* ŠV. BARNABAS, ap.*/
06.12 /*PAL. IOLANDA, pašv.*/
06.13 /* ŠV. ANTANAS PADUVIETIS, kun., Bažn. mok.*/
06.14 /* Šv. Bazilijus Didysis, vysk.*/
06.15 /* */
06.16 /* */
06.17 /* */
06.18 /* Šv. Efremas Siras, diakonas,Šv. Morkaus ir Marcelijono, kankinių,*/
06.19 /* ŠV. ROMUALDAS, abat.*/
06.20 /* Šv. Silverijaus, pop*/
06.21 /* ŠV. ALOYZAS GONZAGA, pašv.*/
06.22 /* ŠV. PAULINAS NOLIETIS, vysk, arba ŠV. JONAS FISHER, vysk. ir ŠV. TOMAS MORE, kank.*/
06.23 /* */
06.24 /* ŠV. JONO KRIKŠTYTOJO GIMIMAS*/
06.25 /* Šv. Vilhelmas*/
06.26 /* Šv. Jonas ir Paulius, kankiniai */
06.27 /* ŠV. KIRILAS ALEKSANDRIRTIS, vysk., Bažn. mok.*/
06.28 /* ŠV. IRENĖJUS, vysk., kank.*/
06.29 /*ŠV. PETRAS IR ŠV. PAULIUS, ap.*/
06.30 /*ŠV. PIRMIEJI ROMOS Bažn. kank. Arba PAL. RAIMUNDAS LULLO, kank, */
06.31 /* */
07.01 /* ŠV. TOMAS, ap.*/
07.02 /* ŠV. ELZBIETA PORTUGALĖ*/
07.03 /* ŠV. ANTANAS MARIJA ZACHARIJAS, kun*/
07.04 /* ŠV. MARIJA GORETTI, merg., kank.*/
07.05 /* Šv. Antanas Marija Zakarijas*/
07.06 /* Šv. Marija Goreti, merg.*/
07.07 /* Šv. Kirilas ir Metodijus,*/
07.08 /* PAL. GRIGALIUS GRASSI IR DRAUGAI*/
07.09 /* ŠV. MIKALOJUS PICK IR DRAUGAI*/
07.10 /*ŠV. VERONIKA GIULIANI, merg.*/
07.11 /* ŠV. BENEDIKTAS, abat., EUROPOS GLOBĖJAS*/
07.12 /* Pal. JURGIS MATULAITIS, VYSK. Melskimės. */
07.13 /* ŠV. HENRICHAS*/
07.14 /*ŠV. KAMILIJUS LELIETIS, kun. arba ŠV. PRANCIŠKUS SOLANO, kun.*/
07.15 /* ŠV. BONAVENTŪRA, vysk. ir Bažn. mokyt.*/
07.16 /* PAL. KARMELIO KALNO M. MARIJA */
07.17 /*Šv. Alekso, išp. */
07.18 /* Šv. Kamilas Lelietis*/
07.19 /* Šv. Vincentas Paulietis,*/
07.20 /*Šv. Jeronimas Emilijanis */
07.21 /* ŠV. LAURYNAS BRINDIZIETIS, kun. ir Bažn. mokyt., */
07.22 /* ŠV. MARIJA MAGDALIETĖ*/
07.23 /* ŠV. BRIGITA, pašv. arba PAL. KUNIGUNDA, pašv*/
07.24 /*PAL. LIUDVIKA SAVOJIETĖ, pašv. */
07.25 /*ŠV. JOKŪBAS, ap.*/
07.26 /*ŠV. JOACHIMAS IR ŠV. ONA, pal. M. Marijos tėvai*/
07.27 /* PAL. M. MAGDALENA MARTINENGO, merg.*/
07.28 /* PAL. MOTIEJA, merg.*/
07.29 /*ŠV. MORTA */
07.30 /* ŠV. PETRAS AUKSAŽODIS, vysk., Bažn. mokyt.*/
07.31 /* ŠV. IGNOTAS LOJOLIETIS, kun.*/
08.01 /* ŠV. ALFONSAS MARIJA LIGURIETIS, vysk., Bažn. mokyt.*/
08.02 /* ŠV. ANGELŲ MARIJA - PORCIUNKULĖ*/
08.03 /* */
08.04 /*ŠV. JONAS MARIJA VIANNEY, kun.*/
08.05 /*ŠV. MARIJOS DIDŽIOSIOS BAZILIKOS PAŠVENTINIMAS (SNIEGINĖ) */
08.06 /* VIEŠPATIES ATSIMAINYMAS*/
08.07 /* ŠV. SIKSTAS II, pop., IR DRAUGAI arba ŠV. KAJETONAS, kun.*/
08.08 /* ŠV. DOMININKAS, kun., OP ĮKŪRĖJAS */
08.09 /* Šv. Lauryno vigilija , Šv. Romano, kank.,Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta, mergelė, kankinė, Europos globėja*/
08.10 /* ŠV. LAURYNAS, diak., kank.*/
08.11 /* ŠV. KLARA, merg., II ORD BENDRAĮKŪRĖJA*/
08.12 /* */
08.13 /* ŠV. PONCIJONAS, pop., IR IPOLITAS, kun., kank.*/
08.14 /* ŠV. MAKSIMILIJONAS MARIJA KOLBE, kun., kank.*/
08.15 /*PAL. MERG. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) */
08.16 /* ŠV. STEPONAS VENGRAS*/
08.17 /* Šv. Hiacintas (Jackus)*/
08.18 /*Šv. Agapito, kank.*/
08.19 /*ŠV. LIUDVIKAS, vysk. */
08.20 /*ŠV. BERNARDAS, abat., Bažn. mok.*/
08.21 /* ŠV. PIJUS X, pop.*/
08.22 /* PAL. MERG. MARIJA KARALIENĖ*/
08.23 /* ŠV. ROŽĖ LIMIETĖ, merg.*/
08.24 /* ŠV. BALTRAMIEJUS, apašt.*/
08.25 /* ŠV. LIUDVIKAS IX, karalius,*/
08.26 /* */
08.27 /* ŠV. MONIKA*/
08.28 /* ŠV. AUGUSTINAS, vysk., Bažn. mokyt.*/
08.29 /* ŠV. JONAS KRIKŠTYTOJAS, kank.*/
08.30 /*Šv. Rožė Limietė, merg */
08.31 /*Šv. Raimundas Nonatas */
09.01 /* Šv. Egidijaus, abato,*/
09.02 /*PAL. DŽIANFRANKAS BURTE`, PAL. SEVERINAS GIRAULT IR DRAUGAI - kank. */
09.03 /* ŠV. GRIGALIUS DIDYSIS, pop., Bažn. mokyt. Melskimės: Dieve, užtariant šv. Grigaliui suteik malonę pažinti dieviškos liturgijos slėpinį. */
09.04 /* ŠV. ROŽĖ VITERBIETĖ, merg.*/
09.05 /* Šv. Laurynas Justinijanis, vysk*/
09.06 /* */
09.07 /*Šv. Rykas, vienuolis, Melskimės: Jam užtariant, siųsk mums daugiau Saulės spindulių. */
09.08 /* Švč. Mergelės MARIJOS GIMIMAS. Šilinė. Melskimės. Suteik, Viešpatie, savo tikintiesiems dangaus malonių dovanų! Švenčiausios Mergelės motinystė buvo mūsų išganymo pradžia, tegul tad jos Gimimo šventė visiems atneš paguodą ir ramybę. Amen.*/
09.09 /* */
09.10 /* Šv. Mikalojus Tolentietis*/
09.11 /* Šv. Proto ir Hiacinto, kankinių, */
09.12 /* */
09.13 /* ŠV. JONAS CHRIZOSTOMAS, vysk., Bažn. mokyt.*/
09.14 /* ŠV. KRYŽIAUS IŠAUKŠTINIMAS*/
09.15 /*PAL. MERG. MARIJA SOPULINGOJI*/
09.16 /*ŠV. KORNELIJUS, pop., ir ŠV. KIPRIJONAS, vysk., kank. */
09.17 /* ŠV. PRANCIŠKAUS stigmos. Melskimės. Dieve, serafiškojo tėvo šventojo Pranciškaus kūne įspaudei savo Sūnaus kančios ženklus, uždegdamas mūsų dvasią savo meilės ugnimi; jo užtarimu leisk mums panašėti į nukryžiuotąjį Kristų, idant dalyvautume jo prisikėlime. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, su tavimi ir šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja dabar ir per amžius. Amen. */
09.18 /* ŠV. JUOZAPAS iš KOPERTINO, kun. Melskimės. Dieve, nuostabia išmintimi panorėjęs visa patraukti prie viengimio savo Sūnaus, padėk pakilti virš žemiškojo godumo ir, per šv. Juozapo iš Kopertino nuopelnus bei dorybių pavyzdį, panašėti į patį Tavo Sūnų.*/
09.19 /*ŠV. JANUARIJUS, vysk, kank. */
09.20 /* ŠV. PRANCIŠKUS KAMPOROSIETIS, pašv.*/
09.21 /* ŠV. MATAS, apašt., evangelistas. Melskimės. Gailestingasis Dieve, šv. Matą iš muitininko padaręs apaštalu, leisk ir mums, jo pavyzdžio ir maldų remiamėms, sekti tavimi ir tau visa širdžia priklausyti.*/
09.22 /*Šv. Tomo Vilanoviečio,*/
09.23 /* ŠV. KLAROS KŪNO ATRADIMAS*/
09.24 /*Graži diena maldai */
09.25 /* Graži diena maldai*/
09.26 /* ŠV. KOZMAS IR DAMIJONAS, kankiniai. Melskimės. Pagarbiai minėdami šventuosius kankinius Kozmą ir Damijoną, šloviname tave, Viešpatie, už tai, kad savo neapsakoma Apvaizda nuvedei juos į amžinąją garbę ir mums teiki nuolatinę pagalbą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
09.27 /* ŠV. VINCENTAS PAULIETIS, kun. Melskimės. Dieve, tu vargšams globoti ir dvasininkams auklėti šv. kunigą Vincentą apdovanojai apaštališkomis dorybėmis; uždek ir mums uolumo dvasia, kad mylėtume, ką jis mylėjo, ir gyventume, kaip jis mokė. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
09.28 /* ŠV. VACLOVAS, kank.Melskimės. Dieve, tu šventąjįkankinį Vaclovą išmokei dangaus karalystę vertinti labiau negu žemiškąją; jo užtarimu padėk ir mums, savęs išsižadėjus, tau visa širdimi tarnauti. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. */
09.29 /* ŠV. MYKOLAS, ŠV. GABRIELIUS, ŠV. RAPOLAS, archang. Melskimės. Dieve, tu gražiai skirstai pareigas angelams ir žmonėms; tad atsiųsk tavo didybei danguje tarnaujančių dvasių, kad globotų mūsų gyvenimą žemėje. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
09.30 /* *ŠV. JERONIMAS, kun., Bažn. mokyt. Melskimės. Dieve, šventajam kunigui Jeronimui įkvėpęs švelnią ir gyvą Šventojo Rašto meilę, leisk ir mums kasdien maitintis tavo žodžiu ir jame rasti gyvenimo prasmę. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
10.01 /* ŠV. KŪDIKĖLIO JĖZAUS TERESĖ, merg., Bažn. mokyt. Melskimės. Dieve, savo karalystę paskyręs nuolankiesiems ir mažutėliams, vesk mus saugiu šventosios Teresės pramintu taku, kad jos užtarimu ir mums apsireikštų amžinoji tavo garbė. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
10.02 /*ŠV. ANGELAI SARGAI . Melskimės. Dieve, tu savo neapsakoma rūpestinga Apvaizda siunti šventuosius angelus mūsų sergėti; duok mums dabar džiaugtis nuolatine jų globa, o paskui amžina draugyste danguje. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
10.03 /*ŠV. EVALDAS, kankinys*/
10.04 /*ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS, TRIJŲ ORDINŲ ĮKŪRĖJAS. Melskimės. Dieve, tu šventajam Pranciškui leidai neturtu ir nuolankumu būti panašiam į Kristų; padėk mums eiti šventųjų keliais paskui tavo Sūnų ir vienytis su tavimi džiugia meile. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
10.05 /*Šv. Placido ir draugų, kank */
10.06 /*ŠV. BRUNONAS, kun. Melskimės. Dieve, pašaukęs šventąjį Brunoną tyruose tau tarnauti, leisk mums, jo užtariamiems, pasaulio sukūriuose nuolat širdimi prie tavęs kilti. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
10.07 /* ŠVČ. M. MARIJA ROŽANČINĖ. Melskimės. Per angelą apreiškęs žmonėms savo Sūnaus įsikūnijimą, pripildyk mūsų širdis, Viešpatie, savo malonės ir, švenčiausiajai Mergelei Marijai užariant, Kristaus kančios ir kryžiaus galia vesk mus į garbingą prisikėlimą.*/
10.08 /*Šv. Brigita, našlė , Šv, Sergijaus, Bacho, Marcelino ir Apulėjaus, kankinių, */
10.09 /* ŠV. DIONIZAS, vysk., kankinys IR JO DRAUGAI, kankiniai. Melskimės. Dieve, tu šventąjį Dionizą su draugais pasiuntei pagonims skelbti tavo garbės ir kankinamus apdovanojai didžia ištverme; duok mums jėgų, sekant jų pavyzdžiu, nesivaikyti pasaulio malonumų ir nepabūgti grasinimų. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
10.10 /* ŠV. DANIELIUS IR DRAUGAI, kank.*/
10.11 /* Graži diena maldai. */
10.12 /*ŠV. SERAFINAS MONTEGRANARIETIS, pašv. */
10.13 /*Šv. Edvardas Karalius */
10.14 /* ŠV. KALIKSTAS I, popiežius., kank. Melskimės. Maloningai išklausyk, Viešpatie, savo Bažnyčios maldas: tepadeda mums savo nuopelnais šventasis popiežius Kalikstas, kurio kankinystė mus žavi. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
10.15 /*ŠV. JĖZAUS TERESĖ AVILIETĖ, merg. Bažnyčios mokytoja. Melskimės. Dieve, tu šventosios Dvasios veikimu palaimintąją Teresę skatinai rodyti Bažnyčiai tobulybės takus; jos raštų dvasiniais turtais mus nuolat stiprink, o pavyzdžiu ragink siekti tikro šventumo. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
10.16 /*ŠV. JADVYGA, vienuolė. Melskimės. Visagali Dieve, tepadeda mums savo užtarimu šventoji Jadvyga, kurios gyvenimas visiems yra tauriausio nuolankumo pavyzdys. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
10.17 /*ŠV. IGNOTAS ANTIOCHIETIS, vysk. kankinys. Melskimės. Visagali amžinasis Diebe, tu kankinių krauju puoši šventąją savo Bažnyčią; suteik malonę, kad šiandien minima palaimintojo Ignoto garbinga kankinystė, atnešusi jam amžinąją šlovę, ir mums pelnytų nuolatinę pagalbą. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
10.18 /* ŠV. LUKAS, evang. Melskimės. Viešpatie Dieve, tu šventąjį Luką pašaukei žodžiu ir raštu skelbti tavo meilę vargstančiai žmonijai; tegul visi krikščionys bus vienos širdies ir vienos sielos, ir visos tautos išvys tavo išgelbėjimą. Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.*/
10.19 /*ŠV. PETRAS ALKANTARIETIS, kun.*/
10.20 /* PAL. JOKŪBAS STREPIETIS*/
10.21 /* Graži diena maldai */
10.22 /*PAL. JUOZAPINA LEROUX, merg. */
10.23 /* ŠV. JONAS KAPESTRANAS, PRANCIŠKONAS, KUNIGAS. Melskimės. Dieve, tu priespaudą kenčiantiems tikintiesiems padrąsinti išsirinkai šventąjį kunigą Joną; laikyk mus savo galingoje globoje, suteik laisvę ir ramybę Bažnyčiai. Amen.*/
10.24 /*ŠV. ANTANAS MARIJA KLARET, vyskupas. Melskimės. Dieve, tu šventąjį vyskupą Antaną Mariją apdovanojai didžia meile ir kantrybe, kad jis tautoms skleistų Eangelijos šviesą; leisk ir mums, jo užtariamiems, rūpintis didesne tavo garbe ir stropiai darbuotis, kad visus žmones laimėtume Kristui. Amen.*/
10.25 /*Šv. Krizanto ir Darijos, kankinių */
10.26 /* PAL. BONAVENTŪRA POTENZIETIS, kun.*/
10.27 /* */
10.28 /*ŠV. SIMONAS IR ŠV JUDAS, APAŠTALAI. Melskimės. Dieve, tu per savo apaštalus leidai pažinti tave; šventiesiems Simonui ir Judui užtariant, padėk Bažnyčiai laimėti naujus tikinčiųjų būrius. Amen. */
10.29 /* */
10.30 /* */
10.31 /* */
11.01 /* VISI ŠVENTIEJI. Visagali amžinasis Dieve, tu leidi šiandien viena iškilme paminėti visų šventųjų nuopelnus; tegu visa jų gausybė mus užtaria, kad galėtume patirti neišsemiamą tavo gailestingumą. Amen.*/
11.02 /* VĖLYNĖS*/
11.03 /* ŠV. MARTYNAS PORESAS, vienuolis. Dieve, šventąjį Martyną nuolankumo keliu nuvedęs į amžinąją garbę, mokyk ir mus sekti jo gražiu pavyzdžiu. Amen.*/
11.04 /*ŠV. KAROLIS BORROMEJUS, vysk. Palaikyk, Viešpatie, savo tautoje tą dvasią, kurios buvo kupinas šventasis vyskupas Karolis, kad Bažnyčia nuolat atsinaujintų ir, būdama ištikima Evangelijai, rodytų pasauliui gyvą Kristaus paveikslą. Amen.*/
11.05 /* */
11.06 /* */
11.07 /*PAL. ELENA ENSELMINI, merg. */
11.08 /* PAL. JONAS DUNSAS ŠKOTAS, kun.*/
11.09 /*LATERANO BAZILIKOS PAŠVENTINIMAS. Melskimės. O didis Dieve, iš gyvų ir rinktinių akmenų rengiantis sau amžinąją buveinę, pagausink Bažnyčioje Šventosios Dvasios malonę, kurią jai esi davęs, kad tau ištikima tauta nuolat tobulėtų pagal dangiškosios Tėvynės paveikslą. Amen.*/
11.10 /* ŠV. LEONAS DIDYSIS, pop, Bažn. mokytojas. Melskimės. Dieve, tu neduodi pragaro jėgoms nugalėti ant apaštalų uolos tvirtai pastatytos savo Bažnyčios; šventajam popiežiui Leonui užtariant, padėk jai visada laikytis tavo tiesos ir džiaugtis ramybe. Amen.*/
11.11 /*ŠV. MARTYNAS TURIETIS, vysk. Melskimės. Dieve, pašlovintas šventojo vyskupo Martyno gyvenimu ir mirtimi, atnaujink mūsų širdyse savo malonės stebuklus, kad nei mirties baimė, nei gyvenimo vilionės mūsų neatskirtų nuo tavo meilės. Amen.*/
11.12 /*ŠV. DIEGAS ALKALIETIS, pašv.*/
11.13 /*ŠV. JUOZAPATAS, vysk., kankinys. Melskimės. Tegul galingai veikia, tavo Bažnyčioje toji dvasia, kurios kupinas šventasis Juozapatas atidavė gyvybę už ganomuosius, kad ir mes, jo užtariami ir Šventosios Dvasios stiprinami, nebijotume aukotis už brolius. Amen.*/
11.14 /* ŠV. MIKALOJUS TAVELIC IR DRAUGAI, kank.*/
11.15 /* ŠV. ALBERTAS DIDYSIS, Bažn. mokytojas. Melskimės. Dieve, tu šventajam vyskypui Albertui davei sugebėjimą gražiai derinti žmogiškąją išmintį su dieviškuoju tikėjimu; suteik mums jo įžvalgumo, kad įvairių mokslų pažanga mums padėtų vis labiau tave pažinti ir mylėti. Amen.*/
11.16 /* ŠVČ. AUŠROS VARTŲ MERG. MARIJA, GAILESTINGUMO MOTINA. Melskimės. Mūsų nuoširdžiai garbinama Gailestingumo Motina Švenčiausioji Mergelė Marija tepadeda mums, Viešpatie, išmelsti tavo pasigailėjimo ir visuomet gauti tavo pagalbos. Amen.*/
11.17 /*ŠV. ELZBIETA VENGRĖ*/
11.18 /* ŠV. PETRO IR ŠV. PAULIAUS, ap., BAZILIKŲ PAŠVENTINIMAS arba PAL. SALOMĖJA KROKUVIETĖ, merg.*/
11.19 /*ŠV. AGNIETĖ ASYŽIETĖ, merg.*/
11.20 /* ŠV. RAPOLAS KALINAUSKAS, kun.*/
11.21 /* PAL. MERG. MARIJOS PAAUKOJIMAS */
11.22 /* ŠV. CECILIJA, merg., kank.*/
11.23 /*ŠV KLEMENSAS I, pop., kank., arba ŠV. KOLUMBANAS, abat.*/
11.24 /*Šv. Kryžiaus Jonas, Šv. Krizogono, kank */
11.25 /* */
11.26 /*ŠV. LEONARDAS PORTOMAURICIETIS, kun.*/
11.27 /*ŠV. PRANCIŠKUS ANTANAS FASANI, kun. */
11.28 /* ŠV. JOKŪBAS MARKIETIS, kun.*/
11.29 /*VISI SERAFIŠKOJO ORDINO ŠVENTIEJI */
11.30 /*ŠV. ANDRIEJUS, apaštalas. Melskimės.*/
12.01 /* */
12.02 /* */
12.03 /* ŠV. PRANCIŠKUS KSAVERAS, kunigas. Melskimės. Dieve, tu šventojo Pranciškaus pamokslais laimėjai daug tautų; įkvėpk tikinčiųjų sieloms uolumo skleisti tikėjimą, o šventajai Bažnyčiai duok džiaugtis vis gausėjančiais narių būriais. Amen.*/
12.04 /* ŠV. JONAS DAMASKIETIS, kunigas, Bažn. mokytojas. Melskimės. Tepadeda mums, Viešpatie, šventojo kunigo Jono maldos, kad tikrasis tikėjimas, kurio jis savo gyvenimu ir raštais mokė, visada būtų mūsų stiprybė ir šviesa. Amen.*/
12.05 /* Šv. Sabo, abata.*/
12.06 /*ŠV. MIKALOJUS, vyskupas. Melskimės. Būk mums, Viešpatie, gailestingas ir, šventajam vyskupui Mikalaojui užtariant, sergėk mus nuo pavojų, kad niekada nenuklystume nuo išganymo kelio.Amen. */
12.07 /* ŠV. AMBRAZIEJUS, vyskupas, Bažn. mokytojas. Melskimės. Dieve, tu šventąjį vyskupą Ambraziejų pašaukei būti katalikų tikėjimo mokytoju ir apaštališko tvirtumo pavyzdžiu; pažadink ir šiandien savo bažnyčiai pasiaukojusių vyrų, kurie ją ryžtingai ir išmintingai valdytų. Amen.*/
12.08 /* ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS, SERAFIŠKOJO ORDINO GLOBĖJOS IR KARALIENĖS, NEKALTASIS PRASIDĖJIMAS. Melskimės. Dieve, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltu Prasidėjimu tu parengei tinkamą būstą savo Sūnui. Kaip dėl būsimos savo Sūnaus mirties nuopelnų ją apsaugojai nuo bet kokios dėmės, taip ir mums, jos užtariamėms, leisk ateiti pas tave tyromis širdimis. Amen.*/
12.09 /* */
12.10 /* Šv. Melchijado, pop. ir kank*/
12.11 /* ŠV. DAMAZAS I, popiežius. Melskimės. Leisk mums Viešpatie, nuoširdžiai branginti tavo kankinius, kurių garbę šventasis popiežius Damazas su meile skleidė. Amen.*/
12.12 /* ŠV. JOANA PRANCIŠKA ŠANTALIETĖ, vienuolė. Melskimės. Dieve, tu šventąją Joaną Prancišką, įvairiais gyvenimo takais vesdamas, papuošiai gražiausiais nuopelnais; jai užtariant, padėk mums ištikimai atlikti pašaukimo pareigas ir visada aplinkai šviesti krikščionišku elgesiu. Amen.*/
12.13 /* ŠV. LIUCIJA, mergelė, kankinė. Melskimės. Garbingas šventosios mergelės ir kankinės Liucijos užtarimas tepaskatina mus, Viešpatie, jos gimimą dangui džiaugsmingai minėti ir niekada amžinųjų dalykų nepamiršti. Amen.*/
12.14 /*ŠV KRYŽIAUS JONAS, kunigas., Bažn. mokytojas. Melskimės. Dieve, tu šventąjį kunigą Joną įkvėpei tobulai išsižadėti savęs ir mylėti vien kryžių; vesk ir mus jo pėdomis į amžinąją garbę, kur visada tave regėsime. Amen.*/
12.15 /* */
12.16 /* */
12.17 /* */
12.18 /* */
12.19 /* */
12.20 /* */
12.21 /* ŠV. PETRAS CANISIO, kunigas, Bažn. mokyt. Melskimės. Dieve, tu katalikų tikėjimui ginti šventąjį kunigą Petrą apginklavai dorybėmis ir mokslu; tegul, jo užtariami, atranda tave visi, kurie dar ieško tiesos, tegul drąsiai tave išpažįsta, kurie jau tiki. Amen.*/
12.22 /* */
12.23 /* ŠV. JONAS KETIETIS, kun. Melskimės. Leisk, visagalis Dieve, palaimintojo kunigo Jono pavyzdžiu per gyvenimą eiti apsišarvavus šventųjų išmintimi ir pelnyti tavo atlaidumą gailestingumo darbais. Amen.*/
12.24 /* */
12.25 /* VIEŠPATIES GIMIMAS*/
12.26 /* ŠV. STEPONAS, PIRMASIS KANKINYS. Melskimės. Padėk mums, Viešpatie, sekti kilniais pavyzdžiais ir išmokyk mylėti net priešus, kaip šventasis Steponas, kurio gimimą dangui minime ir kuris savo žudikams meldė atleidimo. Amen.*/
12.27 /*ŠV. JONAS, APAŠTALAS, EVANGELISTAS. Melskimės. Dieve, per šventąjį apaštalą Joną atskleidęs savo Amžinojo Žodžio paslaptis, duok mums pažinti ir pamilti visa, ko jis taip kilniai mokė. Amen.*/
12.28 /*ŠV. NEKALTIEJI VAIKELIAI, kankiniai. Melskimės. Nekaltieji vaikeliai, Dieve, šiandien tavo garbę paskelbė ne žodžiais, o kankinių mirtimi; padėk ir mums visu gyvenimu skelbti tikėjimą, kurį išpažįstame lūpomis. Amen.*/
12.29 /* ŠV. TOMAS BECKET, vysk., kankinys. Dieve, tu šventajam Tomui leidai karžygiškai žūti už tiesą; jo užtarimu padėk ir mums dėl Kristaus negailėti gyvybės šiame pasaulyje, kad ją atrastume danguje. Amen.*/
12.30 /* */
12.31 /* ŠV. SILVESTRAS I. Melskimės. Šventojo popiežiaus Silvestro užtarimu gelbėk, Viešpatie, savo žmones, kad jie, tavo vadovaujami, per šį laikinąjį gyvenimą saugiai keliautų ir amžinąjį laimingai pasiektų. Amen.*/
Tūbausių kalendorius
|
